Daugiau nei pusė lietuvių gyvena sovietmečiu statytuose daugiabučiuose. Viešojoje erdvėje sutinkama informacija, jog, šių daugiabučių aptarnavimo laikas nuo pastatymo dienos neturėjo viršyti 30–50 metų, tad galima teigti, kad daugiau nei pusės lietuviško būsto fondo planuotas galiojimo terminas jau baigėsi. Statybos kokybė dažnai buvo aukojama dėl greičio ir plano įvykdymo, todėl apie masinės statybos problemas, renovacijos galimybes ir iššūkius diskutuojama jau nuo 1979-ųjų. Iš viso Lietuvoje atnaujinti tik 2478 daugiabučiai, maždaug po 400–500 per metus, o tai reiškia, kad paskutinis iš likusių 31 772 daugiabučių bus atnaujintas maždaug 2100 metais. Akivaizdu, kad ilgainiui šių pastatų transformacija bus vis aktualesnė, o dabartiniai atnaujinimo mastas ir greitis yra gerokai per maži.

Per tris nepriklausomybės dešimtmečius visuomenė nestovėjo vietoje – masinė automobilizacija ir liberalesnis planavimas paskatino nevaldomą priemiestinių miesto teritorijų plėtrą. Kardinaliai pasikeitęs privačios ir viešos turto nuosavybės santykis iš esmės pakeitė gyventojų požiūrį į būstą. Tik atgavus nepriklausomybę sovietmečio mikrorajonai tapo naujos laisvos liberalios visuomenės naujai įgytų laisvių manifestacijos vieta, kur gyventojai, norėdami pagerinti savo gyvenamąją aplinką, griovė sienas, jungė svetaines ir virtuves, stiklino ar plėtėsi į balkonus. Individualistinis ir gan atsainus požiūris į kolektyvines erdves ir bendrą nuosavybę sumažino mikrorajonų patrauklumą, planavimo normos nebeatitiko tų dienų poreikių, saugumo, šiluminės varžos, automobilių stovėjimo ir kitų reikalavimų.
               
Apie būsto renovacijos ir mikrorajonų transformacijos problemas Lietuvoje jau parengta daug mokslinių ne tik menų, bet ir socialinių mokslų bei kitų sričių straipsnių, disertacijų, tyrimų ir kitos medžiagos. Prie šios temos vystymo smarkiai prisidėjo ir šio projekto komanda, taip pat prieš daugiau nei penkerius metus KTU pradėta „Mikrorajonų transformacijos strategijų“ studija, kuri analizavo daugybę su mikrorajonų transformacija susijusių urbanistinių ir viešųjų erdvių pertvarkymo problematika bei strateginiu ir erdviniu planavimu susijusius aspektus. Matyti, kad pamažu naujų urbanistinių transformacijų idėjų, modelių ar rekomendacijų spektras tirpsta, todėl buvo priimtas sprendimas žengti žingsnį gilyn ir išanalizuoti Lietuvoje mažiau nagrinėtą aspektą – standartizuotos masinės statybos gyvenamųjų pastatų vidaus transformaciją.
       
Per paskutinius 20 metų vidutinis naujas lietuvio būstas sumažėjo nuo 81,2 kv. m (1999 m.) iki 56,5 kv. m (2018 m.). Tai rodo, kad tolydžio įperkame vis mažiau ploto, o naujas būstas darosi sunkiau prieinamas vidutines pajamas gaunančioms šeimoms. Dabar kritiškai apžvelgus NT rinkos produktus matyti, kad tipinis ekonominės klasės projektas dažnai siūlo mažiau ploto, viešųjų erdvių, žalumos, socialinės infrastruktūros ir paslaugų nei būstas sovietiniame mikrorajone. Dažnai jaunai šeimai kyla dilema: pirkti naujos statybos būstą ar rinktis seną, bet erdvesnį? Ši dilema yra šio tyrimo leitmotyvas, kuriuo siekiama parodyti ir įrodyti, kad senos statybos būstas yra nepelnytai nuvertinamas, o jo potencialas – dar neišsemtas.

Masinės statybos, surenkamas, standartizuotas būstas gali būti taip pat masiškai, standartizuotai transformuojamas. Esminės kolektyvinio būsto transformacijos problema – individualistiniai atskirų pastato konstrukcijų sprendimai. Norėdami pagerinti savo gyvenamąją aplinką, žmonės dažnai ryžtasi labai pavojingiems ir neatsakingiems sprendimams, negalvoja apie pasekmes ir nesitaria su specialistais, o tai gali turėti skaudžių pasekmių, todėl svarbu nuolat šviesti visuomenę apie saugius, atsakingus ir legalius būsto renovacijos būdus.    
       
Daugiabučių butų atnaujinimo gidas – paprastas ir suprantamas standartinių sprendimų rinkinys, kuris iliustruoja masinės statybos daugiabučių transformacijos galimybes, taip pat pateikia rekomendacijų daugiabučių butų savininkams ir administratoriams, kaip tvariai ir saugiai modernizuoti, pritaikyti šiuos pastatus dabartiniams poreikiams.